atšalėti

atšalė́ti, àtšali (-ė́ja), -ė́jo 1. KŽ žr. atšalti 3: ^ Kad tu atšalė́tum (taip moteriškė keikia vagį) J. 2. Užp žr. atšalti 5: Tu viškai nuo savo giminių atšalė́jai, nė preit pamatęs nebenori Ds. | refl.: Kogi, sesytės, atsišalėjot nuo manę našlaitėlės šįryt rytelį? LTR(Ds). Vaikai ... nuo savo tėvų ... atsišalėja TS1897,10. Nedurniuok – Dievas atsišalė̃s, nežinosi kur dėtis Vžns. \ šalėti; atšalėti; pašalėti